VIŠTOS >> Altajaus bantaminės >> Jurlovo balsingosios >> Maskvos kovinės >> Orlovo >> Pavlovo >>
Rusų barzdotosios >> Rusų kuoduotosios >> Ukrainos ausytosios
Rusų barzdotosios >> Rusų kuoduotosios >> Ukrainos ausytosios
Pavlovo vištos
(Павловская)
Gaidys
|
Višta
|
Ši vištų veislė laikoma Rusijos nacionaliniu pasididžiavimu. Manoma, kad išvesta XVIII a. Pavlovo kaime, bet gali būti, kad gerokai seniau. Genetiniai tyrimai rodo, kad iš Pavlovo vištų yra kilusios visos kuoduotų vištų veislės. Pavlovo vištų kilmė iki šiol nežinoma, apipinta legendomis. Vieni jas kildina iš kinų šilkinės vištos, kiti mano, kad tai paprastos neveislinės kaimiškos vištos ir kažkokio, dabar išnykusio, jerubės porūšio hibridas. Kaip ten bebūtų, Pavlovo višta turi daug ypatingų požymių, nesutinkamų pas jokią kitą vištų veislę arba sutinkamų labai retai.
XX a. pradžioje veislė visiškai išnyko ir tik paskutinius dvidešimt metų vyksta veislės atkūrimo darbai. Deja, skirtingi paukščių augintojai skirtingai žiūri į šį reikalą, todėl rezultate dabar turime dvi Pavlovo „veisles“. Viena jų: paukščiai, tiesiogiai kilę iš keliose vietose surastų vištų, turinčių daug Pavlovo veislės požymių. Tokių paukščių yra labai mažai. Kur kas daugiau yra „genotipinių“ paukščių, gautų kryžminant įvairias vištų veisles, siekiant išgauti Pavlovo veislei būdingas genų kombinacijas. Dirbtinai sukurti paukščiai dažnai turi geresnį eksterjerą, bet neturi Pavlovo veislei būdingo charakterio, polinkio skraidyti, „laukiniškumo“, jų prastesnis kojų plunksnuotumas.
Paukščiai nedideli, gaidžiai sveria iki 2 kg, vištos iki 1,5 kg. Dėslumas - apie 150 kiaušinių per metus, kiaušinio svoris apie 40 - 45 g.
Vienas iš išskirtinių požymių - kojų plunksnuotumas. Nė vienos veislės vištos neturi taip plunksnuotų kojų: visas pastaibis, išskyrus siaurą juostelę nugarinėje pusėje, tankiai apaugęs trumpomis, užapvalintais galiukais plunksnelėmis, primenančiomis žvynus. Trumpomis plunksnelėmis apaugę ir visi pirštai. Toks išskirtinis Pavlovo vištų kojų plunksnuotumas vadinamas „kurtinio koja“, nes iš tikrųjų labai panašus į miško vištinių paukščių kojų plunksnuotumą. Toks kojų plunksnuotumas - prisitaikymo vaikščioti giliu sniegu požymis.
XX a. pradžioje veislė visiškai išnyko ir tik paskutinius dvidešimt metų vyksta veislės atkūrimo darbai. Deja, skirtingi paukščių augintojai skirtingai žiūri į šį reikalą, todėl rezultate dabar turime dvi Pavlovo „veisles“. Viena jų: paukščiai, tiesiogiai kilę iš keliose vietose surastų vištų, turinčių daug Pavlovo veislės požymių. Tokių paukščių yra labai mažai. Kur kas daugiau yra „genotipinių“ paukščių, gautų kryžminant įvairias vištų veisles, siekiant išgauti Pavlovo veislei būdingas genų kombinacijas. Dirbtinai sukurti paukščiai dažnai turi geresnį eksterjerą, bet neturi Pavlovo veislei būdingo charakterio, polinkio skraidyti, „laukiniškumo“, jų prastesnis kojų plunksnuotumas.
Paukščiai nedideli, gaidžiai sveria iki 2 kg, vištos iki 1,5 kg. Dėslumas - apie 150 kiaušinių per metus, kiaušinio svoris apie 40 - 45 g.
Vienas iš išskirtinių požymių - kojų plunksnuotumas. Nė vienos veislės vištos neturi taip plunksnuotų kojų: visas pastaibis, išskyrus siaurą juostelę nugarinėje pusėje, tankiai apaugęs trumpomis, užapvalintais galiukais plunksnelėmis, primenančiomis žvynus. Trumpomis plunksnelėmis apaugę ir visi pirštai. Toks išskirtinis Pavlovo vištų kojų plunksnuotumas vadinamas „kurtinio koja“, nes iš tikrųjų labai panašus į miško vištinių paukščių kojų plunksnuotumą. Toks kojų plunksnuotumas - prisitaikymo vaikščioti giliu sniegu požymis.
Pavlovo veislės vištos koja
|
Kurtinio koja
|
Tikros Pavlovo vištos pasižymi baikštumu, geru skraidymu, gebėjimu savarankiškai ieškotis maisto. Nemėgsta būti atviroje vietoje, mieliau slepiasi krūmuose, medžių paunksmėje. Tai - daugiau miško, ne pievos vištos. Pavlovo vištų veislė Rusijoje laikoma atspariausia šalčiui vištų veisle.
Vieningai priimto Pavlovo vištų standarto nėra. Kiekvienas rimtesnis veisėjas turi savo nuomonę apie siekiamybę. Ir iš tikrųjų, daug kas pripažįsta, kad Pavlovo veislė visada rėmėsi ne kažkokiais aiškiais kriterijais, bet siekiamybe sukurti pačią gražiausią vištą. Ir seniau, pačiame veislės „žydėjime“, egzistavo daugybė jų variacijų, besiskiriančių kuodo forma, kojų plunksnuotumu, plunksnų spalva.
Vieningai priimto Pavlovo vištų standarto nėra. Kiekvienas rimtesnis veisėjas turi savo nuomonę apie siekiamybę. Ir iš tikrųjų, daug kas pripažįsta, kad Pavlovo veislė visada rėmėsi ne kažkokiais aiškiais kriterijais, bet siekiamybe sukurti pačią gražiausią vištą. Ir seniau, pačiame veislės „žydėjime“, egzistavo daugybė jų variacijų, besiskiriančių kuodo forma, kojų plunksnuotumu, plunksnų spalva.
|
|
|
|
Pavlovo veislės vištos gali turėti keletą spalvinių variantų
Priemonės Pavlovo vištų veislei atkurti
Ši veislė sudėtinga vien tuo, kad realiai jos nėra. Keletas kažkada surastų paukščių, nuo kurių prasidėjo veislės atkūrimas, negali užtikrinti pakankamos genų įvairovės populiacijoje. Norint atkurti daugmaž tikrą senąją veislę, tenka susitaikyti su giminingu veisimu, griežta atranka, laikymu poromis ir atskirais atvejais (porų su ypatingai vertingais požymiais) visų sudėtų kiaušinių perinimu, t. y. perinimu inkubatoriuje ir nenatūraliu viščiukų auginimu arba atidavimu perėti ir auginti specialiai tam laikomoms kitų veislių perekšlėms.
Dabartinėje, daugmaž grynesnių, Pavlovo vištų populiacijoje palikuonių charakteringi požymiai nuolat „plaukioja“, tik maža dalis palikuonių tinkama tolesniam veisimui. Kad juos patikimai įtvirtinti - reikalinga griežta atranka ir kryptingas porų sudarymas, registruojant kiekvieną išsiritusį paukščiuką, stebint norimo požymio paveldėjimą ir sudarant stebėjimais pagrįstas veisimo (poravimo) schemas.
Bandymas atkurti veislę ir įtvirtinti jos požymius, laikant vištas bendrame pulke ir visą atranką apribojant tik netinkamų paukščių brokavimu, retai gali duoti norimą rezultatą ir toks darbas trunka labai ilgai. Be abejo, toks veisimas yra daug pigesnis ir paprastesnis, bet dėl savo mažo rezultatyvumo ir mažo veislei tinkamų paukščių kiekio mums šiuo metu nėra priimtinas. Kur kas realesnis veisimas poromis, kai dauginami tik atrinkti paukščiai ir ne šeimomis (2 + 1), o būtent poromis, kad kiekvieno kiaušinio kilmė būtų aiškiai žinoma ir registruojama veisimo žurnaluose, toliau sekant reikiamų požymių „judėjimą“. Deja toks laikymo būdas nėra natūralus. Paprastai viename kieme laikoma daugiau kaip viena pora paukščių, todėl jie turi būti laikomi atskiruose aptvaruose. Žinoma, jeigu entuziastai nori laikyti tik vieną porą - tuomet įmanoma ją laikyti natūraliai.
Poros parenkamos individualiai, pagal kiekvieno paukščio savybes.
Pavlovo vištų veislininkystėje pirmiausia kreipiamas dėmesys į šiuos požymius:
1. Vištos ir gaidžio dydį. Jis neturi viršyti nurodyto standarte, kas gana dažnai pasitaiko.
2. Kūno proporcijas ir stovėseną.
3. Snapą. Snapas turi būti rago spalvos, „šarkiškas“. Su kitos formos snapu paukščiai veisimui netinkami, nebent turi labai gerus kitus požymius. Dažnokai pasitaikantis geltonos spalvos snapas šiaip laikomas trūkumu, bet dabar, kol paukščių labai mažai, veisimui galima naudoti paukščius geltonais snapais (jeigu kiti jų požymiai daugmaž atitinka reikalavimus), svarbu tik, kad ne abu poros nariai turėtų tą patį trūkumą.
4. Šnerves. Šnervės turi būti būtinai pakeltos, tarsi stogelis - tai vienas iš charakteringų Pavlovo veislės požymių.
5. Kojų spalvą. Pavlovės kojos turi būti melsvai pilkos spalvos. Geltonos kojos - trūkumas, bet jeigu kiti požymiai normalūs, geltonkojus paukščius galima naudoti veisimui.
6. Kojų plunksnuotumą. Čia yra ypatingas požymis, kuriam skiriamas ypatingas dėmesys. Idealiu atveju kojos (visas pastaibis, išskyrus siaurą juostelę nugarinėje pusėje) turi būti tankiai apaugusios trumpomis, užapvalintomis plunksnelėmis, išdėstytomis viena ant kitos kaip žvynai. Visi pirštai turi būti bent iki ketvirčio apaugę smulkiomis plunksnelėmis, blogiausiu atveju ant jų turi būti bent po kelias smulkias plunksneles. Ypač svarbu, kad bent kažkiek plunksnelių būtų ir ant užpakalinio piršto. Svarbiau, kad teisingas kojų plunksnuotumas būtų pas gaidį. Už gerai plunksnuotas kojas galima „atleisti“ keletą kitų trūkumų. Svarbu, kad ant kojų nebūtų labai stambių plunksnų. Sprendžiant iš senų aprašymų, Pavlovo veislės kojų plunksnuotumas buvo keleto tipų. Tarp jų dabar siektinas „žvynelinis“ plunksnuotumas buvo pats rečiausias. Dažnesni buvo paukščiai, ant kurių kojų augo ir stambesnės plunksnos. Labai geras požymis, kai bent keletas mažų plunksnelių yra ant padų.
Dabartinėje, daugmaž grynesnių, Pavlovo vištų populiacijoje palikuonių charakteringi požymiai nuolat „plaukioja“, tik maža dalis palikuonių tinkama tolesniam veisimui. Kad juos patikimai įtvirtinti - reikalinga griežta atranka ir kryptingas porų sudarymas, registruojant kiekvieną išsiritusį paukščiuką, stebint norimo požymio paveldėjimą ir sudarant stebėjimais pagrįstas veisimo (poravimo) schemas.
Bandymas atkurti veislę ir įtvirtinti jos požymius, laikant vištas bendrame pulke ir visą atranką apribojant tik netinkamų paukščių brokavimu, retai gali duoti norimą rezultatą ir toks darbas trunka labai ilgai. Be abejo, toks veisimas yra daug pigesnis ir paprastesnis, bet dėl savo mažo rezultatyvumo ir mažo veislei tinkamų paukščių kiekio mums šiuo metu nėra priimtinas. Kur kas realesnis veisimas poromis, kai dauginami tik atrinkti paukščiai ir ne šeimomis (2 + 1), o būtent poromis, kad kiekvieno kiaušinio kilmė būtų aiškiai žinoma ir registruojama veisimo žurnaluose, toliau sekant reikiamų požymių „judėjimą“. Deja toks laikymo būdas nėra natūralus. Paprastai viename kieme laikoma daugiau kaip viena pora paukščių, todėl jie turi būti laikomi atskiruose aptvaruose. Žinoma, jeigu entuziastai nori laikyti tik vieną porą - tuomet įmanoma ją laikyti natūraliai.
Poros parenkamos individualiai, pagal kiekvieno paukščio savybes.
Pavlovo vištų veislininkystėje pirmiausia kreipiamas dėmesys į šiuos požymius:
1. Vištos ir gaidžio dydį. Jis neturi viršyti nurodyto standarte, kas gana dažnai pasitaiko.
2. Kūno proporcijas ir stovėseną.
3. Snapą. Snapas turi būti rago spalvos, „šarkiškas“. Su kitos formos snapu paukščiai veisimui netinkami, nebent turi labai gerus kitus požymius. Dažnokai pasitaikantis geltonos spalvos snapas šiaip laikomas trūkumu, bet dabar, kol paukščių labai mažai, veisimui galima naudoti paukščius geltonais snapais (jeigu kiti jų požymiai daugmaž atitinka reikalavimus), svarbu tik, kad ne abu poros nariai turėtų tą patį trūkumą.
4. Šnerves. Šnervės turi būti būtinai pakeltos, tarsi stogelis - tai vienas iš charakteringų Pavlovo veislės požymių.
5. Kojų spalvą. Pavlovės kojos turi būti melsvai pilkos spalvos. Geltonos kojos - trūkumas, bet jeigu kiti požymiai normalūs, geltonkojus paukščius galima naudoti veisimui.
6. Kojų plunksnuotumą. Čia yra ypatingas požymis, kuriam skiriamas ypatingas dėmesys. Idealiu atveju kojos (visas pastaibis, išskyrus siaurą juostelę nugarinėje pusėje) turi būti tankiai apaugusios trumpomis, užapvalintomis plunksnelėmis, išdėstytomis viena ant kitos kaip žvynai. Visi pirštai turi būti bent iki ketvirčio apaugę smulkiomis plunksnelėmis, blogiausiu atveju ant jų turi būti bent po kelias smulkias plunksneles. Ypač svarbu, kad bent kažkiek plunksnelių būtų ir ant užpakalinio piršto. Svarbiau, kad teisingas kojų plunksnuotumas būtų pas gaidį. Už gerai plunksnuotas kojas galima „atleisti“ keletą kitų trūkumų. Svarbu, kad ant kojų nebūtų labai stambių plunksnų. Sprendžiant iš senų aprašymų, Pavlovo veislės kojų plunksnuotumas buvo keleto tipų. Tarp jų dabar siektinas „žvynelinis“ plunksnuotumas buvo pats rečiausias. Dažnesni buvo paukščiai, ant kurių kojų augo ir stambesnės plunksnos. Labai geras požymis, kai bent keletas mažų plunksnelių yra ant padų.
Koja, nugarinėje pusėje, plunksnelėmis neapaugusi
7. Kuodo formą. Tiek seniau, tiek dabar veislėje egzistavo keletas kuodo formų, todėl pati forma lemiamos reikšmės neturi. Svarbu, kad kuodas nebūtų pernelyg didelis, būtų simetriškas ir netrukdytų paukščio regėjimui.
Gaidžio kuodo forma
|
Vištos kuodo forma
|
Svarbūs, bet ne taip akcentuojami požymiai: akių spalva, plunksnų spalva. Tai nėra pirmo svarbumo požymiai ir esant visų kitų požymių atitikimui paukščiai neturėtų būti brokuojami dėl akių ar plunksnų spalvos.
Labai svarbus ne tik išvaizdos, bet ir fizinių bei psichinių savybių vertinimas. Veisiami paukščiai turi gerai skraidyti, būti atsargūs, budrūs, vikrūs, nebijoti šalčio ir blogo oro.
Labai svarbus ne tik išvaizdos, bet ir fizinių bei psichinių savybių vertinimas. Veisiami paukščiai turi gerai skraidyti, būti atsargūs, budrūs, vikrūs, nebijoti šalčio ir blogo oro.
Standartas (1905 m.)
Pastaba. Šiuo metu yra keturi pagrindiniai Pavlovo vištų veisėjai arba, tiksliau kalbant – veislės kūrėjai ir formuotojai. Būtent jie diktuoja Pavlovo vištų veislininkystės kryptis. Kiekvienas jų turi savo prioritetus, savus standartus.
Kaip jau buvo minėta, dabar egzistuoja dvi Pavlovo vištų linijos: pirmoji – atkuriama iš išlikusių paukščių, turinčių daug senosios Pavlovo veislės kraujo ir antroji – genotipiniai, „sintetiniai“ paukščiai, sukurti genetikų, iššifravus veislės genotipą ir kryžminant kitas veisles turint tikslą gauti fenotipiškai artimus Pavlovo veislei paukščius. Vienas veisėjas užsiima pirmąja linija, visi kiti – antrąja. Pirmosios linijos paukščių fenotipas dar turi daug priekaištų, bet šioje linijoje pasitaiko nemažai jau visus Pavlovo požymius (tame tarpe ir fizinius bei psichinius požymius) atitinkančių paukščių. Antrosios linijos paukščiai turi geresnį fenotipą, bet jų genetika yra visai kita, negu senojo tipo Pavlovo vištų, todėl yra keletas sunkiai įtvirtinamų požymių (kaip kojų plunksnuotumas, snapo forma, būdingas veislei charakteris ir pan.).
Čia pateikiame senąjį veislės standartą, jame apibūdinta senoji Pavlovo veislė.
* * *
Galva apvali, su kuodu, bakenbardais ir barzda.
Snapas beveik tiesus, rago spalvos; šnervės plačios, pakeltais kraštais.
Akys pilnos, beveik juodos spalvos.
Ausų speneliai beveik nepastebimi, visiškai uždengti bakenbardų plunksnomis. Auskarėliai matomi tik pas gaidžius, labai maži.
Skiauterė kaip du ploni rageliai, vadinamos pusmėnulio formos, prisitvirtinusi virš snapo pagrindo skersai galvos, kuodo priekyje. Vištų skiauterė labai silpnai išsivysčiusi.
Kuodas: vištų pakankami didelis ir apvalus, truputį pakeltas priekinėje galvos dalyje ir lengvai nulinkęs atgal; gaidžių kuodas sudarytas iš plonų į viršų styrančių plunksnų, atmestas atgal. Kuodas nelinksta į šoną, netrukdo paukščio regėjimui. Bakenbardai ir barzda labai tankūs, dengia ausų spenelius, didžiąją dalį veido ir gerklę.
Kaklas trumpas, lengvai lenktas, padengtas tankiomis plunksnomis; gaidžių kaklo plunksnos krenta ant pečių.
Nugara plati, plokščia, trumpa.
Krūtinė pilna, apvali, iškili. Korpusas platus, trumpas.
Sparnai dideli, platūs, lengvai nuleisti.
Uodega didelė, pilna, gražiai išskleista; laikoma tiesiai vertikaliai. Gaidžių uodegos plunksnos ilgos ir plačios, gražiai lenktos; antuodegio plunksnos tankios ir gausios.
Kojos trumpos. Kojos ir pirštai tankiai apaugę plunksnomis.
Plunksnuotumas gausus. Plunksnų spalva kaip auksiškai ir sidabriškai margų Hamburgo vištų: auksinės spalvos paukščių ant auksinio fono kiekvienos plunksnos gale yra didelė apvali juoda dėmė; sidabrinės spalvos paukščių fonas sidabriškai baltas, plunksnų gale didelė apvali juoda dėmė. Sidabrinių paukščių kojos ir snapas melsvos šiferio spalvos.
Gaidys sveria apie 4,5 svaro, višta apie 3 svarus.
Neleistini trūkumai. Baltos plunksnos bet kurioje vietoje pas auksinius paukščius, raudonos plunksnos – pas sidabrinius. Užvirtusi ant nugaros arba nulinkusi į šoną uodega. Neplunksnuotos kojos ir pirštai. Kuprota nugara.
Pastaba. Šiame standarte kažkodėl nenurodyta auksinės spalvos paukščių kojų spalva, bet logiškai kojos turėtų būti melsvos spalvos, kaip ir sidabrinių, o snapas – rago spalvos, kaip nurodyta šiame standarte. Realiai dažniausiai taip ir yra, tik naujieji standartai leidžia geltoną kojų ir snapo spalvą.
Kaip jau buvo minėta, dabar egzistuoja dvi Pavlovo vištų linijos: pirmoji – atkuriama iš išlikusių paukščių, turinčių daug senosios Pavlovo veislės kraujo ir antroji – genotipiniai, „sintetiniai“ paukščiai, sukurti genetikų, iššifravus veislės genotipą ir kryžminant kitas veisles turint tikslą gauti fenotipiškai artimus Pavlovo veislei paukščius. Vienas veisėjas užsiima pirmąja linija, visi kiti – antrąja. Pirmosios linijos paukščių fenotipas dar turi daug priekaištų, bet šioje linijoje pasitaiko nemažai jau visus Pavlovo požymius (tame tarpe ir fizinius bei psichinius požymius) atitinkančių paukščių. Antrosios linijos paukščiai turi geresnį fenotipą, bet jų genetika yra visai kita, negu senojo tipo Pavlovo vištų, todėl yra keletas sunkiai įtvirtinamų požymių (kaip kojų plunksnuotumas, snapo forma, būdingas veislei charakteris ir pan.).
Čia pateikiame senąjį veislės standartą, jame apibūdinta senoji Pavlovo veislė.
* * *
Galva apvali, su kuodu, bakenbardais ir barzda.
Snapas beveik tiesus, rago spalvos; šnervės plačios, pakeltais kraštais.
Akys pilnos, beveik juodos spalvos.
Ausų speneliai beveik nepastebimi, visiškai uždengti bakenbardų plunksnomis. Auskarėliai matomi tik pas gaidžius, labai maži.
Skiauterė kaip du ploni rageliai, vadinamos pusmėnulio formos, prisitvirtinusi virš snapo pagrindo skersai galvos, kuodo priekyje. Vištų skiauterė labai silpnai išsivysčiusi.
Kuodas: vištų pakankami didelis ir apvalus, truputį pakeltas priekinėje galvos dalyje ir lengvai nulinkęs atgal; gaidžių kuodas sudarytas iš plonų į viršų styrančių plunksnų, atmestas atgal. Kuodas nelinksta į šoną, netrukdo paukščio regėjimui. Bakenbardai ir barzda labai tankūs, dengia ausų spenelius, didžiąją dalį veido ir gerklę.
Kaklas trumpas, lengvai lenktas, padengtas tankiomis plunksnomis; gaidžių kaklo plunksnos krenta ant pečių.
Nugara plati, plokščia, trumpa.
Krūtinė pilna, apvali, iškili. Korpusas platus, trumpas.
Sparnai dideli, platūs, lengvai nuleisti.
Uodega didelė, pilna, gražiai išskleista; laikoma tiesiai vertikaliai. Gaidžių uodegos plunksnos ilgos ir plačios, gražiai lenktos; antuodegio plunksnos tankios ir gausios.
Kojos trumpos. Kojos ir pirštai tankiai apaugę plunksnomis.
Plunksnuotumas gausus. Plunksnų spalva kaip auksiškai ir sidabriškai margų Hamburgo vištų: auksinės spalvos paukščių ant auksinio fono kiekvienos plunksnos gale yra didelė apvali juoda dėmė; sidabrinės spalvos paukščių fonas sidabriškai baltas, plunksnų gale didelė apvali juoda dėmė. Sidabrinių paukščių kojos ir snapas melsvos šiferio spalvos.
Gaidys sveria apie 4,5 svaro, višta apie 3 svarus.
Neleistini trūkumai. Baltos plunksnos bet kurioje vietoje pas auksinius paukščius, raudonos plunksnos – pas sidabrinius. Užvirtusi ant nugaros arba nulinkusi į šoną uodega. Neplunksnuotos kojos ir pirštai. Kuprota nugara.
Pastaba. Šiame standarte kažkodėl nenurodyta auksinės spalvos paukščių kojų spalva, bet logiškai kojos turėtų būti melsvos spalvos, kaip ir sidabrinių, o snapas – rago spalvos, kaip nurodyta šiame standarte. Realiai dažniausiai taip ir yra, tik naujieji standartai leidžia geltoną kojų ir snapo spalvą.