VIŠTOS >> Altajaus bantaminės >> Jurlovo balsingosios >> Maskvos kovinės >> Orlovo >> Pavlovo >>
Rusų barzdotosios >> Rusų kuoduotosios >> Ukrainos ausytosios
Rusų barzdotosios >> Rusų kuoduotosios >> Ukrainos ausytosios
Vištos
Vištos - labiausiai paplitę naminiai paukščiai. Dabar niekas neabejoja jų ūkine nauda, vištų kiaušiniai ir mėsa yra vieni plačiausiai vartojamų maisto produktų.
Pagal naujausius duomenis vištos buvo prijaukintos maždaug prieš 5,5 tūkst. metų keliuose Azijos regionuose. Nors dar Č. Darvinas buvo įsitikinęs, kad naminės vištos protėvis - bankivinė višta (sin. Raudonoji džiunglių višta) (Gallus gallus), iki dabar nėra žinoma tiksli jų kilmė. Tuose pačiuose rajonuose, kur ir dabar gyvena bankivinės vištos, veisėsi dar trys laukinių skiauterėtųjų vištų rūšys: Pilkoji džiunglių višta (Gallus sonnerati), Ceilono višta (Gallus lafayettei) ir Žalioji džiunglių višta (Gallus varius). Tyrimų duomenimis, visos trys pastarosios rūšys kartu su bankivinėmis vištomis galėjo dalyvauti naminės vištos atsiradime.
Laukinės vištos gerai skraido, bet daugiau gyvena ant žemės, drėgnuose krūmynuose, maitinasi vabzdžiais, jų lervomis, moliuskais, žaliomis augalų dalimis ir smulkiomis sėklomis.
Vištų prijaukinimas neturėjo nieko bendro su dabartine jų ūkine paskirtimi. Daugelyje Azijos šalių iki dabar gaidžių peštynės - svarbus kultūros elementas ir gaidžiai su geromis kovinėmis savybėmis vertinami kur kas labiau už geras dedekles. Taigi, vištos buvo prijaukintos pramogai. Ir tik daug vėliau jos įgijo ūkinę reikšmę, kuri ypač išaugo prieš porą šimtmečių.
Europoje pirmosios vištos atsirado maždaug 500 – 400 m. pr.m.e. Jos „atkeliavo“ iš Persijos, Bizantijos ir graikų kolonijų prie Juodosios jūros. Nuo to laiko susidomėjimas vištomis vis augo, jų arealas didėjo.
Dabar pasaulyje yra apie 740 vištų veislių, Europoje yra apie 64 % visos vištų įvairovės. Tai įvairiausio dydžio, įvairiausių spalvų, skirtingos paskirties paukščiai.
Pagal naujausius duomenis vištos buvo prijaukintos maždaug prieš 5,5 tūkst. metų keliuose Azijos regionuose. Nors dar Č. Darvinas buvo įsitikinęs, kad naminės vištos protėvis - bankivinė višta (sin. Raudonoji džiunglių višta) (Gallus gallus), iki dabar nėra žinoma tiksli jų kilmė. Tuose pačiuose rajonuose, kur ir dabar gyvena bankivinės vištos, veisėsi dar trys laukinių skiauterėtųjų vištų rūšys: Pilkoji džiunglių višta (Gallus sonnerati), Ceilono višta (Gallus lafayettei) ir Žalioji džiunglių višta (Gallus varius). Tyrimų duomenimis, visos trys pastarosios rūšys kartu su bankivinėmis vištomis galėjo dalyvauti naminės vištos atsiradime.
Laukinės vištos gerai skraido, bet daugiau gyvena ant žemės, drėgnuose krūmynuose, maitinasi vabzdžiais, jų lervomis, moliuskais, žaliomis augalų dalimis ir smulkiomis sėklomis.
Vištų prijaukinimas neturėjo nieko bendro su dabartine jų ūkine paskirtimi. Daugelyje Azijos šalių iki dabar gaidžių peštynės - svarbus kultūros elementas ir gaidžiai su geromis kovinėmis savybėmis vertinami kur kas labiau už geras dedekles. Taigi, vištos buvo prijaukintos pramogai. Ir tik daug vėliau jos įgijo ūkinę reikšmę, kuri ypač išaugo prieš porą šimtmečių.
Europoje pirmosios vištos atsirado maždaug 500 – 400 m. pr.m.e. Jos „atkeliavo“ iš Persijos, Bizantijos ir graikų kolonijų prie Juodosios jūros. Nuo to laiko susidomėjimas vištomis vis augo, jų arealas didėjo.
Dabar pasaulyje yra apie 740 vištų veislių, Europoje yra apie 64 % visos vištų įvairovės. Tai įvairiausio dydžio, įvairiausių spalvų, skirtingos paskirties paukščiai.
Dabartinė situacija
Šiuo metu daugelis senųjų vištų veislių negrįžtamai išnykusios, jų vietą užėmė produktyvesnės - greičiau augančios ir dėslesnės vištos. Jeigu dar ne taip seniai kiekviename regione buvo laikomos savitos veislės ir populiacijos, besiskiriančios tiek išvaizda, tiek ūkinėmis savybėmis, o svarbiausia - prisitaikymu prie konkrečių aplinkos sąlygų ir vietinių pašarų, tai dabar tas pačias veisles sutiksime visame pasaulyje. Suprantama, tas pats „genų rinkinys” negali adaptuotis visiškai skirtingose sąlygose, todėl natūraliai mažėja vištų atsparumas ligoms, klimatui, didėja reiklumas pašarams. Deja, globalizacija paukštininkystę paveikė ne mažiau nei kitas žemės ūkio sritis ir paveikė visa savo griaunančia jėga…
Dar prieš gerą šimtmetį normaliu vištų dėslumu buvo laikoma 100 - 120 kiaušinių per metus. Dauguma veislių dėdavo ir beveik perpus mažiau, bet tas nemažino jų, kaip ūkinių paukščių, reikšmės. Višta buvo vertinama kaip ypatingai nereiklus naminis gyvūnas, kuriam nereikia specialių pastatų ir specialaus pašaro. Vištos gyvendavo prisiglausdamos prie kitų gyvulių, maitindavosi tuo, ką rasdavo ir tuo pačiu teikdavo vertingą produkciją. Vietinės vištos tiek prisitaikydavo prie vietos sąlygų, kad neretai sulaukėdavo. Ir ne tik šiltuose kraštuose, pvz. Pietryčių Azijoje, kur ir dabar naminės vištos sėkmingai kryžminasi su laukinėmis, bet ir Centrinėje Rusijoje, kur ir žiemą sugebėdavo susirasti maisto, išvengti plėšrūnų, o pavasarį sėkmingai daugintis, o atskirais atvejais jų prisiveisdavo tiek, kad tapdavo medžiojamais paukščiais.
Rinkdamiesi vištų veisles, tinkamas ekstensyviam laikymui natūriniuose ūkiuose, susiduriame su problema: jų beveik nėra. Tie trupiniai, kurie liko iš senųjų sparčiai nykstančių veislių, jau daugelį kartų gyvena „pagerintą” gyvenimą: vištos turi šiltas vištides, ir papildomą apšvietimą trumpomis žiemos naktimis, dažniausiai laikomos voljeruose ar dar blogiau - patalpose, lesinamos kombinuotais pašarais, neatitinkančiais jų fiziologinių ypatumų, viščiukai perinami inkubatoriuose ir auginami šiltnamio sąlygomis. Paukščių augintojai retai susimąsto, kad tokiu būdu, nors ir išlaikant nepriekaištingą eksterjerą ir atitikimą veislės standartui, naikinamas per daugelį amžių sukurtas genofondas. Eliminavus natūralios atrankos faktorių, mažėjantis paukščių atsparumas aplinkos pokyčiams tampa tendencija, dėl didėjančio produktyvumo prastėja produkcijos kokybė. Klesti kombinuotųjų pašarų gamintojai, vet. farmacija, o ūkininkai neturi nei gerų paukščių, nei geros produkcijos, o rezultate - naikina savo pačių sveikatą.
Todėl kviečiame visus, neabejingus protėvių palikimui ir savo pačių gyvenimo kokybei, surasti, surinkti tai kas dar liko, auginti sveikus, viskam atsparius paukščius ir gauti pačią vertingiausią paukštininkystės produkciją - savo sveikatos garantą.
Dar prieš gerą šimtmetį normaliu vištų dėslumu buvo laikoma 100 - 120 kiaušinių per metus. Dauguma veislių dėdavo ir beveik perpus mažiau, bet tas nemažino jų, kaip ūkinių paukščių, reikšmės. Višta buvo vertinama kaip ypatingai nereiklus naminis gyvūnas, kuriam nereikia specialių pastatų ir specialaus pašaro. Vištos gyvendavo prisiglausdamos prie kitų gyvulių, maitindavosi tuo, ką rasdavo ir tuo pačiu teikdavo vertingą produkciją. Vietinės vištos tiek prisitaikydavo prie vietos sąlygų, kad neretai sulaukėdavo. Ir ne tik šiltuose kraštuose, pvz. Pietryčių Azijoje, kur ir dabar naminės vištos sėkmingai kryžminasi su laukinėmis, bet ir Centrinėje Rusijoje, kur ir žiemą sugebėdavo susirasti maisto, išvengti plėšrūnų, o pavasarį sėkmingai daugintis, o atskirais atvejais jų prisiveisdavo tiek, kad tapdavo medžiojamais paukščiais.
Rinkdamiesi vištų veisles, tinkamas ekstensyviam laikymui natūriniuose ūkiuose, susiduriame su problema: jų beveik nėra. Tie trupiniai, kurie liko iš senųjų sparčiai nykstančių veislių, jau daugelį kartų gyvena „pagerintą” gyvenimą: vištos turi šiltas vištides, ir papildomą apšvietimą trumpomis žiemos naktimis, dažniausiai laikomos voljeruose ar dar blogiau - patalpose, lesinamos kombinuotais pašarais, neatitinkančiais jų fiziologinių ypatumų, viščiukai perinami inkubatoriuose ir auginami šiltnamio sąlygomis. Paukščių augintojai retai susimąsto, kad tokiu būdu, nors ir išlaikant nepriekaištingą eksterjerą ir atitikimą veislės standartui, naikinamas per daugelį amžių sukurtas genofondas. Eliminavus natūralios atrankos faktorių, mažėjantis paukščių atsparumas aplinkos pokyčiams tampa tendencija, dėl didėjančio produktyvumo prastėja produkcijos kokybė. Klesti kombinuotųjų pašarų gamintojai, vet. farmacija, o ūkininkai neturi nei gerų paukščių, nei geros produkcijos, o rezultate - naikina savo pačių sveikatą.
Todėl kviečiame visus, neabejingus protėvių palikimui ir savo pačių gyvenimo kokybei, surasti, surinkti tai kas dar liko, auginti sveikus, viskam atsparius paukščius ir gauti pačią vertingiausią paukštininkystės produkciją - savo sveikatos garantą.
Vištų veislininkystės kryptys
Mus domina dvi pagrindinės vištų veislininkystės kryptys:
1. Senų, perspektyvių veislių atkūrimas ir išsaugojimas, jų adaptacinių savybių gerinimas.
2. Selekcinis darbas, siekiant pagerinti vištų prisitaikymą prie mūsų gamtinių sąlygų ir jų ūkines savybes.
Daugelio kažkada buvusių gerų vištų veislių liko tik prisiminimas... Lietuvoje vietinių vištų veislių niekada nebuvo, čia buvo laikomos iš įvairių kraštų atvežamos vištos, jos kryžminosi tarpusavyje ir tokiu būdu kūrėsi vietinės vištų populiacijos. Dabartiniu metu vietines populiacijas baigia išstumti intensyvios veislės ir hibridai, visiškai netinkami natūriniams ūkiams.
Kaimyniniuose kraštuose (Rusijoje, Lenkijoje, Skandinavijoje) egzistavo tiek vietinės mišrios vištų populiacijos, tiek veislės. Keletas jų, nors ir labai mažais kiekiais, yra išlikę iki mūsų dienų. Tai - ilgalaikio ir tikslingo žmonių darbo rezultatas, kai kurios veislės pasižymėjo stebinančiomis adaptacinėmis savybėmis, ypatingu kiaušinių ir mėsos skoniu. Būtent jos mus ir domina. Tokias veisles siekiame surasti, veisti, atrinkti perspektyviausius paukščius tolimesniam veisimui.
Veislės eksterjeras, standarto atitikimas - labai svarbus dalykas, bet tai tik viena iš daugelio reikalingų ir veislę charakterizuojančių savybių. Deja, paukščių parodose yra vertinamas būtent eksterjeras ir niekas daugiau. Taip, eksterjeras žymia dalimi atspindi paukščio fizines savybes, bet visiškai neatspindi imuniteto, psichinių ir adaptacinių savybių. Beje, Rusijoje neseniai buvo nedrąsių pasiūlymų paukščių parodose neleisti eksponuoti Orlovo veislės vištų, augintų voljeruose - protingai mąstančių paukštininkų nuomone, tik laisvai ir natūraliai auginamas paukštis gali išsaugoti visas veislei būdingas savybes. Suprantama, tokia nuostata nebuvo priimta...
Mūsų įsitikinimu veislės savybės gali būti išsaugomos tik patenkinant visus paukščio natūralius poreikius. Todėl senųjų veislių atkūrimas, saugojimas ir veisimas apima visas būtinas priemones, skirtas išsaugoti ir ugdyti veislei būdingas savybes: atitinkamas patalpas, natūralius pašarus, natūralų veisimąsi, tinkamiausių ganyklų parinkimą, atranką pagal produkcijos kokybę ir t.t.
Suprantama, dirbant su kai kuriomis išnykusiomis ir atkuriamomis veislėmis tiesiog techniškai neįmanomas visiškai natūralus laikymas: juk tenka paukščius laikyti poromis, siekiant įtvirtinti tam tikrus konkrečius požymius ir sekti požymio perdavimą, registruoti kiekvieną kiaušinį. Bet tai - laikinos išimtys.
Antrąją veislininkystės kryptį diktuoja pačios veislių atsiradimo priežastys. Šiuo metu dauguma paukščių augintojų įsitikinę, kad veislė - tai jau savaime vertybė ir ją reikia saugoti būtent tokią, kokia ji yra. Bet užmirštame, kad visos veislės kažkada buvo sukurtos siekiant kažkokių konkrečių tikslų arba tiesiog per ilgą laiką susikūrė pačios, veikiant aplinkos sąlygoms ir ūkininkavimo būdui. Kiekvienos veislės kūrime pradine medžiaga buvo kažkokios kitos, tuo metu jau egzistavusios veislės. Naujų veislių kūrėjai jas kryptingai ar nekryptingai kryžmino, arba jos kryžminosi savaime, tol kol ilgainiui tapo tokios, kokios yra dabar. Gamtoje kitimas vyksta nuolat, jokio organizmo savybės nestovi vietoje ir laikymasis įsikibus veislės standarto gali būtų ne tik nenaudingas, bet ir žalingas tiek pačios veislės adaptacinėms bei ūkinėms savybėms, tiek ūkiui.
Todėl ir dabar, siekiant pagerinti norimas paukščių savybes, dažnai tikslinga ne aklai saugoti esamą veislę, o kryptingai kryžminti skirtingas veisles ir taip siekti norimo rezultato. Turime laikytis gamtos dėsnio: kuo didesnė genetinė įvairovė - tuo didesnės išgyvenimo galimybės.
Mums svarbu ne tik tam tikras veislės standartas, o tam tikromis savybėmis pasižymintis paukštis.
1. Senų, perspektyvių veislių atkūrimas ir išsaugojimas, jų adaptacinių savybių gerinimas.
2. Selekcinis darbas, siekiant pagerinti vištų prisitaikymą prie mūsų gamtinių sąlygų ir jų ūkines savybes.
Daugelio kažkada buvusių gerų vištų veislių liko tik prisiminimas... Lietuvoje vietinių vištų veislių niekada nebuvo, čia buvo laikomos iš įvairių kraštų atvežamos vištos, jos kryžminosi tarpusavyje ir tokiu būdu kūrėsi vietinės vištų populiacijos. Dabartiniu metu vietines populiacijas baigia išstumti intensyvios veislės ir hibridai, visiškai netinkami natūriniams ūkiams.
Kaimyniniuose kraštuose (Rusijoje, Lenkijoje, Skandinavijoje) egzistavo tiek vietinės mišrios vištų populiacijos, tiek veislės. Keletas jų, nors ir labai mažais kiekiais, yra išlikę iki mūsų dienų. Tai - ilgalaikio ir tikslingo žmonių darbo rezultatas, kai kurios veislės pasižymėjo stebinančiomis adaptacinėmis savybėmis, ypatingu kiaušinių ir mėsos skoniu. Būtent jos mus ir domina. Tokias veisles siekiame surasti, veisti, atrinkti perspektyviausius paukščius tolimesniam veisimui.
Veislės eksterjeras, standarto atitikimas - labai svarbus dalykas, bet tai tik viena iš daugelio reikalingų ir veislę charakterizuojančių savybių. Deja, paukščių parodose yra vertinamas būtent eksterjeras ir niekas daugiau. Taip, eksterjeras žymia dalimi atspindi paukščio fizines savybes, bet visiškai neatspindi imuniteto, psichinių ir adaptacinių savybių. Beje, Rusijoje neseniai buvo nedrąsių pasiūlymų paukščių parodose neleisti eksponuoti Orlovo veislės vištų, augintų voljeruose - protingai mąstančių paukštininkų nuomone, tik laisvai ir natūraliai auginamas paukštis gali išsaugoti visas veislei būdingas savybes. Suprantama, tokia nuostata nebuvo priimta...
Mūsų įsitikinimu veislės savybės gali būti išsaugomos tik patenkinant visus paukščio natūralius poreikius. Todėl senųjų veislių atkūrimas, saugojimas ir veisimas apima visas būtinas priemones, skirtas išsaugoti ir ugdyti veislei būdingas savybes: atitinkamas patalpas, natūralius pašarus, natūralų veisimąsi, tinkamiausių ganyklų parinkimą, atranką pagal produkcijos kokybę ir t.t.
Suprantama, dirbant su kai kuriomis išnykusiomis ir atkuriamomis veislėmis tiesiog techniškai neįmanomas visiškai natūralus laikymas: juk tenka paukščius laikyti poromis, siekiant įtvirtinti tam tikrus konkrečius požymius ir sekti požymio perdavimą, registruoti kiekvieną kiaušinį. Bet tai - laikinos išimtys.
Antrąją veislininkystės kryptį diktuoja pačios veislių atsiradimo priežastys. Šiuo metu dauguma paukščių augintojų įsitikinę, kad veislė - tai jau savaime vertybė ir ją reikia saugoti būtent tokią, kokia ji yra. Bet užmirštame, kad visos veislės kažkada buvo sukurtos siekiant kažkokių konkrečių tikslų arba tiesiog per ilgą laiką susikūrė pačios, veikiant aplinkos sąlygoms ir ūkininkavimo būdui. Kiekvienos veislės kūrime pradine medžiaga buvo kažkokios kitos, tuo metu jau egzistavusios veislės. Naujų veislių kūrėjai jas kryptingai ar nekryptingai kryžmino, arba jos kryžminosi savaime, tol kol ilgainiui tapo tokios, kokios yra dabar. Gamtoje kitimas vyksta nuolat, jokio organizmo savybės nestovi vietoje ir laikymasis įsikibus veislės standarto gali būtų ne tik nenaudingas, bet ir žalingas tiek pačios veislės adaptacinėms bei ūkinėms savybėms, tiek ūkiui.
Todėl ir dabar, siekiant pagerinti norimas paukščių savybes, dažnai tikslinga ne aklai saugoti esamą veislę, o kryptingai kryžminti skirtingas veisles ir taip siekti norimo rezultato. Turime laikytis gamtos dėsnio: kuo didesnė genetinė įvairovė - tuo didesnės išgyvenimo galimybės.
Mums svarbu ne tik tam tikras veislės standartas, o tam tikromis savybėmis pasižymintis paukštis.
